pliovonė

pliovõnė sf. (2) menk. 1. Alk pliovojimas, niekų kalba: Neturėdamas berlinkos „šimtinukei“, jis kiaurą dieną trypė tarp žmonių ar drybsojo ties karčemos durimis, sąmojingomis savo pliovonėmis stengdamos iškaulyti keletą skatikų Vaižg. Šiandien nosis pakniobinę turime klausytiesi pliovonių TŽIV413. Nuo klerik[alų] spaudos išgirdo visokių pliovonių Žem. 2. scom. žr. pliova: Eik tu, pliovõne, ar nenutilsi! Alk.